NAUJOS EKONOMIKOS INSTITUTAS
Svetainės struktūra

Straipsniai
Įmonės veiklos vertinimas
Besimokantis regionas
Lietuvos inovacijų politikos raida

  LIETUVOS INOVACIJŲ POLITIKOS RAIDA

Dalia Vidickienė

 

Pastaruoju metu jau niekas viešai nebeabejoja inovacijų svarba siekiant ekonomikos augimo. Tačiau nors inovacijų teorija kaip atskira disciplina susiformavo visai neseniai, pradinė inovacijos ir jos skatinimo būdų koncepcija jau nuėjo ilgą evoliucijos kelią. Dabartinis inovacijos traktavimas gerokai skiriasi nuo pirminio jos įsivaizdavimo. Iš pradžių inovacija buvo suvokiama kaip linijinis procesas, prasidedantis naujos technologijos išradimu ir pasibaigiantis ją naudojant pagamintais produktais. Kiek vėliau buvo pripažinta, kad į inovacijas derėtų žiūrėti kaip į tęstinį, evoliucinį procesą (Nelson and Winter, 1982), įtakojamą institucinių normų ir socialinių susitarimų (Morgan, 1997), o tai pat santykių tarp organizacijų ir individų (Lundvall, 1992; Grabher and Stark, 1997). Taip pat vis daugiau dėmesio imta skirti žinių vaidmeniui, jų vadybai, laviruojant tarp vis labiau kompleksinio žinių pobūdžio ir atskirų įmonių poreikio ypač siaurai specializuotoms žinioms (Pavitt, 2005). Pastaruoju metu inovacijos sąvoka suprantama taip plačiai, kad vis dažniau kalbama apie inovacijas, sukurtas remiantis rinkos poreikiais, nevykdant jokių mokslinių tyrimų (pvz., Bloch, 2005). Kartu nuolat vyksta diskusijos dėl inovacijų politikos priemonių ir jas įgyvendinančių institucijų vaidmens (pvz., Nelson, 1993; Metcalfe, 1997; Roper, 1999).

Straipsnio tikslas – apžvelgti nepriklausomos Lietuvos inovacijų politiką pasaulyje vykstančių procesų raidos ir skirtingų požiūrių kontekste bei nurodyti svarbiausias tolesnio jos tobulinimo gaires, atitinkančias inovacinių procesų evoliucijos kryptį. Analizė atlikta taikant trijų kartų inovacijų politikos modelių koncepciją.

Pirmosios kartos inovacijų politika

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais inovacijų politikai beveik nebuvo skiriama dėmesio. Perėjimas nuo planinės prie rinkos ekonomikos reikalavo visų pirma sukurti privatų sektorių. Todėl Vyriausybės ekonominė politika koncentravosi į privatizavimo programos įgyvendinimą ir valstybinių įmonių restruktūrizaciją, o ne į ūkio reguliavimo priemonių taikymą.

Tik atsiradus galimybei Lietuvai tapti ES nare pradėta domėtis, kiek Lietuvoje taikomos ekonomikos valstybinio reguliavimo priemonės panašios į taikomas ES šalyse. Tai sutapo su laikotarpiu, kuomet inovacinės veiklos skatinimo svarba buvo pradėta ypač akcentuoti visos Europos Sąjungos lygiu. “Žaliojoje inovacijų knygoje“ (Green Paper on Innovation), kurią 1995 metais inicijavo Europos Komisija, buvo pateikta apibendrinta ekspertų nuomonė, pabrėžianti nepakankamą inovacijų vertinimą Europoje, o taip pat išryškintos pagrindinės problemos, su kuriomis Europos Sąjunga dėl to susiduria ar susidurs ateityje ekonominės raidos kelyje. Siekdama skatinti inovacinius procesus Europos Sąjungoje, 1996 m. Europos Komisija priėmė Pirmąjį Europos inovacinių veiksmų planą (The First Action Plan for Innovation in Europe). Europos Sąjunga taip pat pradėjo remti Regioninių inovacijų strategijų bei Regioninių inovacijų ir technologijų perdavimo strategijų (RIS/RITTS) kūrimą bei įgyvendinimą. Tai padėjo keliasdešimčiai atsiliekančių Europos regionų efektyviai pasinaudoti ES struktūriniais fondais, ypač Europos regionų plėtros fondu.

1998 m. buvo priimta Penktoji bendroji mokslo tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo programa, kurios tikslas – skatinti kuriamų techninių ir mokslinių žinių panaudojimą tenkinant Europos socialinės ir ekonomines raidos poreikius. Šioje programoje tarptautiniam technologijų perdavimui skatinti numatytas europinis Inovacijų perdavimo centrų (Innovation Relay Centre) tinklas, kuriame dalyvauja ir Vidurio bei Rytų Europos šalys, įskaitant ir Lietuvą. Taip pat veikė ir kitos mokslinio–gamybinio bendradarbiavimo sistemos (Eureka, PHARE ir kt.).

Tačiau peržvelgus svarbiausius Lietuvos vyriausybės žingsnius, padarytus 1996-1999 m.m., krenta į akis, kad visos taikytos priemonės, kurias būtų galima priskirti prie inovacijų skatinimo, buvo pavienės, atsitiktinės, be sisteminio teorinio pagrindimo. Reikšmingiausias žingsnis šia linkme, nuolat minimas visose ataskaitose, buvo Lietuvos prisijungimas prie Penktosios bendrosios mokslo tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo programos 1998 m.

Perėjimas prie kompleksinio požiūrio skatinant inovacinę veiklą Lietuvoje prasidėjo tik nuo 2000 metų. 2000-2003 m.m. buvo priimta eilė svarbių dokumentų, integruotai atspindinčių inovacijų politikos priemones, pradėtos kurti institucijos, atsakingos už šių priemonių įgyvendinimą. Taigi Lietuva ėmėsi kurti savo nacionalinę inovacijų sistemą kai kitos pasaulio šalys jau buvo praėję tam tikrą kelią.

Nors net pasaulio mastu inovacijų politikos istorija dar labai trumputė – vos trejetas dešimtmečių - inovacijų politika taip pat vystosi, keičiasi. Spartus technologijų keitimasis, globalizacija nuolat verčia politikus peržiūrėti ne tik konkrečius reguliavimo būdus, bet ir tokius dalykus kaip bendroji inovacinės veiklos skatinimo strategija ar net pati inovacijos sąvoka. Pastaraisiais metais teoretikai jau išskiria bent tris, nacionalinės inovacijų sistemos (NIS) raidos etapus. Analizuodami NIS evoliuciją jie teigia, kad pirmaujančios pasaulio valstybės jau išsėmė dviejų evoliucijos etapų metu taikytų modelių galimybes, ir kad laikas pradėti naudoti naują, daug kompleksiškesnį trečiosios kartos modelį. Šis skirstymas daugiausiai remiasi tokių tarptautinių organizacijų kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos, Europos Komisijos ekspertų, atliekančių įvairių šalių NIS palyginamąją analizę, patirtimi.

Nacionalinės inovacijų sistemos (NIS) modelis gimė siaurai specializuotos Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos (OECD) ekspertų grupės, dirbusių mokslinių tyrimų skyriuje, iniciatyva. Tai neišvengiamai įtakojo bendrąją NIS koncepciją, kur inovacinė veikla tapatinama su mokslo ir technologijų pasiekimais. Pirmojo inovacijų politikos evoliucijos etape pasiūlytas išeities taškas stipriai užsifiksavo. Įtakojant šio etapo idėjoms visuomenėje iki šiol vyrauja požiūris, kad inovacijų sistema - tai mokslo tiriamųjų institucijų kompleksas, sukuriantis naujas žinias, visų pirma, aukštųjų technologijų srityje, kurios interaktyvių procesų dėka transformuojamos taip, kad būtų pritaikomos ekonominei naudai gauti (Mariussen, 2004). Ir tai būdinga ne tik Lietuvai ar kitoms posocialistinėms šalims, bet ir tokioms šalims, kurios garsėja savo efektyvia inovacijų politika.

Pirmosios kartos NIS priemonės apibūdinamos kaip linijinis modelis. Visas inovacijų politikos dėmesys čia sutelkiamas į mokslinių tyrimų skatinimą. Inovacijų politikos pasireiškimas matuojamas išlaidomis, skiriamomis mokslo tiriamajai veiklai, darant prielaidą, kad kuo daugiau išlaidų, tuo daugiau naujovių bus diegiama ūkyje. Taigi strateginiu požiūriu inovacijų siekiama taikant taip vadinamąjį “ekstensyvųjį” modelį. Jo esmė paprasta – norint gauti daugiau produkcijos, reikia naudoti kuo didesnį resursų kiekį. Pasiekus tam tikrą naudojamų resursų kiekį, galima tikėtis gauti masto efektą, t.y. kiekvienas pagamintas produkcijos vienetas reikalauja sunaudoti vis mažiau resursų.

Dauguma Lietuvos Respublikos inovacijų politikos priemonių atitinka pirmosios kartos modelį, tai akivaizdžiai atsispindi Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje – pirmajame inovacijų politiką integruotai atspindinčiame dokumente, patvirtintame 2001 m. Vėliau šios nuostatos buvo pakartotos šiuose pagrindiniuose dokumentuose, patvirtintuose 2003 m. gruodžio mėn. Vyriausybės nutarimu:

  • Ilgalaikėje mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijoje, apimančioje laikotarpį iki 2015 m.
  • Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programoje, apimančioje 2003– 2005 m.
  • Aukštųjų technologijų plėtros programoje, apimančioje 2004-2006 metų laikotarpį, kurioje numatomos priemonės padedančios plėtoti tokias Lietuvoje jau egzistuojančias aukštųjų technologijų gamybos šakas kaip biotechnologija, mechatronika, lazerių technologijos, informacinės technologijos, nanotechnologijos ir elektronika.

Kad įvairiuose dokumentuose deklaruojamos idėjos taip ir neliktų deklaracijomis, inovacijų politikos poveikis turi būti išmatuotas kokiais nors kiekybiniais rodikliais. Kadangi pačioje pradžioje inovacinė veikla buvo tapatinama su mokslinių tyrimų plėtra, pagrindiniu visuotinai pripažintu rodikliu, pagal kurį buvo vertinama inovacinė veikla valstybėje, buvo naudojamas Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos pasiūlytas GERD indeksas. GERD indeksas parodo, kokią dalį bendrajame vidaus produkte (BVP) sudaro privačių ir valstybinių lėšų investicijos į mokslinius tyrimus ir technologines naujoves. Šio rodiklio dydis iki šiol laikomas svarbiausia šalies inovacijų politikos charakteristika.

Lietuva pagal GERD indeksą jokiu būdu negalėtų būti priskirta prie šalių, daug dėmesio skiriančia inovacijų skatinimui. Kaip rodo 1 lentelės duomenys, išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) nebuvo didelės, o jų santykis su bendruoju vidaus produktu pastaraisiais metais augo nežymiai. 2004 m. šis rodiklis sudarė tik 0,76 proc. BVP.

Lentelė 1: Išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai

1996

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

2004

 

Iš viso, mln. Lt

 

164,9

 

217,2

 

244,5

 

220,3

 

269,9

 

326,8

 

344,7

 

381,8

 

472,7

Iš jų, %

fundamentiniams tyrimams

39,5

41,1

46,6

55,7

41,7

35,3

40,9

35,5

35,8

taikomiesiems tyrimams

41,6

44,1

43,3

34,5

36,3

29,8

36,3

38,0

36,7

eksperimentinei plėtrai

18,9

14,8

10,1

9,8

22,0

34,9

22,8

26,5

27,5

Išlaidų mokslo tiriamajai veiklai santykis su bendruoju vidaus produktu (BVP), %

0,52

0,56

0,56

0,52

0,59

0,67

0,66

0,67

0,76*

*Išankstiniai duomenys

LR Statistikos departamento duomenys

 

Lyginant su tokiomis šioje srityje pirmaujančiomis ES šalimis kaip Švedija, Suomija, Islandija, kur GERD indekso dydis pastaraisiais metais viršijo 3 proc., Lietuva atsilieka ypač akivaizdžiai. Taigi, jei vertinsime naudodami svarbiausiąjį pirmosios kartos modelio mato vienetą, turėtume daryti išvadą, kad Lietuvos inovatyvumo lygis žemas, o inovacijų politika silpnai išvystyta.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog naudojant GERD indeksą kaip svarbiausią NIS vertinimo rodiklį nacionalinė politika susiveda tik į didesnio lėšų kiekio skyrimą MTEP, perskirstant valstybės biudžetą mokslo ir technologijų plėtra užsiimančių sektorių naudai. Tačiau realybėje politikos priemonės turi būti daug išradingesnės, nes rinkos ekonomikos šalyse liūto dalį investicijose į mokslinę-technologinę plėtrą sudaro privataus sektoriaus lėšos.

Deja Lietuvoje privatus sektorius kol kas skiria labai mažai lėšų mokslo tiriamajai veiklai. Pagrindinis šios veiklos finansavimo šaltinis 2004 m. tebebuvo valdžios lėšos, sudarančios 63,1 proc. visų išlaidų, o verslo įmonių išlaidos mokslo tiriamajai veiklai sudarė tik 19,9 proc. Lyginant su ekonomiškai pirmaujančiomis pasaulio valstybėmis tai žemas rodiklis.

Kitas dažnai naudojamas rodiklis, laikomas svarbia šalies inovatyvumą rodančia charakteristika, yra darbuotojų, dalyvaujančių moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinėje plėtroje, skaičiaus augimas. Šio rodiklio dydis Lietuvoje pastaraisiais metais irgi nekelia optimizmo. Atsivėrus plačioms galimybėms įsidarbinti užsienio šalyse šių darbuotojų skaičius buvo net gerokai sumažėjęs (2 lentelė).

Lentelė 2. Darbuotojai, dalyvaujantys moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinėje plėtroje

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

2004

MTEP darbuotojai, iš viso

15436

15561

15296

14592

14980

13540

14534

16436

Tyrėjai, iš viso

10057

10651

10688

10100

10213

9517

10552

11636

iš jų, turintys mokslo laipsnį, pedagoginį vardą

5495

5588

5663

5377

5130

5163

5399

5809

technikai ir jiems prilyginti darbuotojai

2581

2260

2080

2052

2052

1713

1723

1888

kiti aptarnaujantys darbuotojai

2798

2650

2528

2440

2715

2310

2259

2912

LR Statistikos departamento duomenys

 

Antrosios kartos inovacinė politika

Antrosios kartos inovacijų politikos priemonės apibūdinamos kaip sisteminis modelis, atsiradęs 10-tajame 20 a. dešimtmetyje, kuomet paaiškėjo, jog pagrindinis pirmosios kartos modelio svertas – išlaidų mokslo tiriamajai veiklai (MTEP) didinimas - ne visada suveikia. Pvz., kai kurios Europos šalys kaip Ispanija, Italija, Portugalija, nors ir skirdamos MTEP mažiau kaip 1 proc. BVP, sugebėjo sukurti daugiau inovatyvių produktų nei, sakysim, Švedija ar Vokietija, kurių MTEP dalis BVP buvo 2-3 kartus didesnė.

Susidūrus su tokiu, iš pirmo žvilgsnio, neefektyviu lėšų moksliniams tyrimams naudojimu, pradėta ieškoti šio reiškinio priežasčių. Imti analizuoti veiksniai, skatinantys mokslo ir technikos išradimų diegimo į gamybą laipsnį ir spartą. Analizė buvo pagrįsta sistemine metodologija, kuri reikalauja į tiriamąjį objektą žiūrėti kaip į didesnės sistemos dalį. Taigi nebuvo susitelkta vien į tyrimo institucijas bei jų sugebėjimus paskleisti savo tyrimų rezultatus. Kartu daug dėmesio buvo skirta ieškant, kas galėtų paskatinti privatų sektorių daugiau lėšų skirti tyrimams ir jų diegimui. Kad tai išsiaiškinti, buvo analizuojamos verslo aplinkos charakteristikos, tiriamos antreprenerystę skatinančios priežastys, organizacijų kultūra, bendros šalyje vyraujančios nuostatos naujovių atžvilgiu ir kiti panašūs veiksniai, galintys paspartinti inovacijų diegimą ūkyje. Taip pat daug dėmesio skiriama žmonių išsilavinimui, nes būtent žinios ir yra pagrindinis veiksnys, be kurio inovacijos nebūtų nei sukurtos, nei įdiegtos.

Taigi antrosios kartos inovacijų politiką galima apibūdinti kaip etapą, kur daug dėmesio skiriama ne tik pačių mokslinių tyrimų apimtims, bet ir tam, kad sudaryti kuo palankesnes sąlygas jų diegimui.

Analizuojant Lietuvos ekonominę politiką šiuo požiūriu, galima paminėti ne tik dvi Inovacijų versle programas, priimtas 2000 m. ir 2003 m., bet nemažai įvairių kitų programų, kurių pagalba buvo daroma įtaka inovacinei veiklai. Buvo sukurtos ir įgyvendinamos Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros, Kokybės, Eksporto plėtojimo strategijos įgyvendinimo programos. Inovacijų politikos klausimams taip pat buvo skirta nemažai dėmesio tokiuose dokumentuose kaip Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija (2000 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo priemonės (2001 m.), Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija, (2002 m.), Valstybės ilgalaikė raidos strategija (2002 m.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nemažai dėmesio skyrė šalindama biurokratines kliūtis, varžančias verslo plėtrą. Pagal sąlygas pradėti verslą Lietuva buvo aukštai įvertinta ir Pasaulio banko ataskaitoje “Verslas 2005 – šalinant augimo kliūtis”. Šioje ataskaitoje pripažįstama, kad pastaraisiais metais Lietuvoje sukurtos vienos iš palankiausių sąlygų daryti verslą. Pagal šį kriterijų Lietuva pateko į geriausių pasaulio šalių dvidešimtuką, užimdama 17-tąją vietą pasaulyje.

Įkurta Saulėtekio komisija parengė ir pateikė daugelį teisės aktų projektų, skirtų suprastinti verslo licencijavimą, patobulinti įstatymus mokesčių, buhalterinės apskaitos, darbo santykių ir kitais klausimais. Valstybė skatino steigti ir plėtoti verslo inkubatorius, mokslo-technologijų parkus, verslo konsultacinius centrus. Tai ypač aktualu nedidelėms ir naujai steigiamoms įmonėms.

Tačiau antrosios kartos politikos priemonių arsenalas dar neišsemtas. Palyginti su Vakarų Europa, Lietuvos inovacijų paramos infrastruktūra dar labai neturtinga. Galima surasti nemažai spragų inovacinės veiklos skatinimo mechanizmuose, per mažai dėmesio skiriama valdžios ir verslą aptarnaujančių institucijų vaidmeniui. Tai tapo ypač aktualu išryškėjus sugebėjimo keistis, lanksčiai reaguoti į aplinkos pasikeitimus, tempų skirtumui tarp komercinių organizacijų ir valstybinio sektoriaus. Norint turėti ūkį, kurį į priekį varo inovacijomis grindžiamos jėgos, labai svarbu surasti būdus kaip paspartinti valdžios institucijų elgesio kaitą, sugebėjimą lanksčiai reaguoti. Nors ir buvo padaryti kai kurie žingsniai šia linkme, vis dėlto Lietuvoje iki šiol nėra aiškios inovacinės veiklos valdymo sistemos. Atkūrus nepriklausomybę, 1992 m. sukurta Valstybinė mokslo, studijų ir technologijų tarnyba, galėjusi atlikti šį vaidmenį, 1994 m. buvo likviduota. Įvairios mokslo asociatyvinės struktūros, tarp jų ir Lietuvos mokslo taryba, negalėjo vykdyti valstybinio inovacijų valdymo funkcijų. Padėtį mėginta taisyti 1998 metais įkuriant Mokslo ir studijų departamentą prie Švietimo ir mokslo ministerijos, tačiau šis sprendimas akivaizdžiai orientavosi tik į pirmosios kartos inovacijų politikos modelį.

Siekiant geriau koordinuoti įvairių institucijų veiklą inovacijų srityje pagal antrosios kartos modelio supratimą, 2002 m. prie Vyriausybės įsteigta Mokslo ir technologijų komisija, vadovaujama ministro pirmininko A. Brazausko. Pagrindinis komisijos uždavinys – teikti pasiūlymus Vyriausybei svarbiausių mokslo tyrimų, technologijų plėtros ir inovacijų politikos formavimo bei įvairių susijusių institucijų veiklos koordinavimo klausimais. Komisijoje 20 narių. Tai trijų interesų grupių atstovai: 1) valstybės (ūkio ministras, švietimo ir mokslo ministras, finansų ministras, žemės ūkio ministras ir aplinkos ministras); 2) mokslo (Mokslo tarybos pirmininkas ir mokslo institutų atstovai); 3) pramonės (įmonių vadovai). Be to, Mokslo ir technologijų komisijos pritarimu 2003 m. vasario mėn. Ūkio ministerijos Pramonės ir verslo departamente įsteigtas Inovacijų ir technologijų skyrius, kurio pagrindinės funkcijos – įgyvendinti valstybės inovacijų politiką, orientuojant ją į pramonės ir ūkio poreikius. Švietimo ir mokslo ministerija yra atsakinga už inovacijų potencialo augimą, mokslinių tyrimų plėtrą bei dalinai už mokslo rezultatų komercializavimą.

Visų šių institucijų laukia nemažai darbo gerinant bendrą inovacinį klimatą Lietuvoje. Ekspertai konstatuoja, kad viena iš didžiausių kliūčių, su kuriomis tenka susidurti inovacijas diegiančioms Lietuvos įmonėms – mažai inovacijų finansavimui pritaikytų institucijų ir paramos mechanizmų. Inovatyvios įmonės susiduria su dideliu pradinių išlaidų poreikiu ir ekonomine naujovių diegimo rizika, ilgas inovacijų atsipirkimo laikas. Lietuvoje iki šiol beveik nėra tokių Vakaruose paplitusių inovacijų finansavimo šaltinių, kaip vadinamieji verslo angelai arba pradinis kapitalas. Šalyje veikia tik keli rizikos kapitalo fondai, tačiau juos labiau domina stambūs projektai, o bankai konservatyvūs ir linkę finansuoti mažos rizikos projektus. Taigi didelis vaidmuo tenka valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis teikiamai finansinei paramai (Keraminas, 2006). Nuo 2002 m. valstybės parama įmonių inovaciniams projektams įgyvendinti buvo teikiama iš Ūkio ministerijos administruojamų programų lėšų. Ekspertų nuomone ši parama dėl lėšų stokos nebuvo pakankama. Nuo 2004 m. inovacinių projektų finansavimo galimybes papildė ES struktūrinių fondų lėšos. Tačiau svarbu suprasti, jog per didelė priklausomybė nuo ES paramos taip pat nepageidautina. Pvz., Graikija jau akivaizdžiai susidūrė su tokios priklausomybės neigiamais efektais (Tsipouri, Papadakou, 2004).

Formuojant inovacijų kūrimui palankų klimatą taip pat daug įtakos daro švietimo sistema. Pagrindiniu žingsniu šia linkme buvo dėmesio suaugusiųjų švietimui sustiprinimas. Ypač reikšmingu dokumentu šioje srityje reikėtų laikyti dviejų ministerijų – Švietimo ir Socialinių reikalų bei darbo - 2004 m. patvirtintą Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategiją.

Siekiant išvengti subjektyvumo ir korupcijos, taikant įvairias paramos priemones, labai naudinga atlikti palyginimą su kitų šalių pasiekimais šioje srityje. Tačiau norint palyginti Lietuvos inovacijų politikos pasiekimus taikant antrosios kartos politikos priemones su kitų šalių pasiekimais, iškyla daug sudėtingesnis uždavinys nei laikantis pirmosios kartos modelyje propaguojamo požiūrio.

Vertinant šalies inovacingumo lygį bei inovacijų politikos pastangas pagal antrosios kartos požiūrį šalia jau minėto GERD indekso, svarbiais rodikliais tapo įmonių, gaminančių naujus produktus išlaidos ir šių įmonių dalis bendrame įmonių skaičiuje. Be to, imti naudoti įvairūs antrepreneriškumą ir verslo sąlygas, IT naudojimo galimybes charakterizuojantys rodikliai ir jų indeksai.

Antrosios kartos politiką charakterizuojantys rodikliai sudėtingesni ir sunkiau palyginami tarp skirtingų šalių. Įvairios studijos taiko skirtingas rodiklių reikšmių apskaičiavimo metodikas, kad gauti jiems apskaičiuoti reikalingus duomenis dažnai tenka atlikti specialias apklausas. Todėl dažnai palyginimui vėl naudojami įvairūs inovacinei veiklai reikalingų resursų rūšių dydį nusakantys rodikliai: tam tikrą išsilavinimą turinčių gyventojų dalis; darbuotojų, užimančių inžinierių ar vadybininkų pareigybes, dalis; mokslinių tyrimų skyrių turinčių įmonių dalis; verslo inkubatorių skaičius ir pan.

Lietuvoje, norint iliustruoti inovacijų politikos pasiekimus, taip pat dažniausiai operuojama gyventojų išsilavinimo bei informacinių technologijų diegimo rodikliais. 3 lentelėje pateikiami rodikliai, naudojami Lietuvos statistikos departamento.

Lentelė 3. Antrosios kartos LR inovacijų politikos pasiekimus apibūdinantys rodikliai

2004

Bendras baigusių gamtos, technikos ir taikomuosius mokslus (ISCED 5 ir 6) skaičius, sk./1000-iui gyv. (20-29 metų amžiaus grupė) (arba matematikos, gamtos ir technikos mokslus)

17,5

Gyventojai su aukštuoju išsilavinimu, %

25,2

Bendras visą gyvenimą trunkančio mokymosi rodiklis, %

7,9

Namų ūkiai, naudojantys internetą namuose, % (Namų ūkiai, kuriuose yra bent vienas 16-74 metų amžiaus asmuo)

15,8

(2005 I ketv.)

Gyventojai, naudojantys internetą namuose, % (16-74 metų amžiaus)

15,7

(2005 I ketv.)

Išlaidų informacinėms technologijoms santykis su bendruoju vidaus produktu

9,6

LR Statistikos departamento duomenys

 

Tuo tarpu, įmonių inovacinės veiklos tyrimas kol kas buvo atliktas tik vieną kartą 2002 m. Jis rodo, kad per 1999–2001 m. laikotarpį rinkai inovacinių gaminių ir technologinio proceso inovacijų pateikė tik 26,9 proc. Lietuvos įmonių. Šis rodiklis beveik du kartus mažesnis už to meto ES šalių vidurkį.

 

Trečiosios kartos inovacinė politika

Nepaisant gerokai išsiplėtusio tyrimų objekto, ieškant svarbiausių inovatyvumą įtakojančių veiksnių, inovacijų politikos kūrėjai, taikantys antrosios kartos modelį, vis tiek susiduria su daug nepaaiškinamų dalykų, nulemiančių inovacijų politikos sėkmę. Todėl pastaruoju metu jau plačiai kalbama apie būtinybę pereiti į naują inovacijų politikos evoliucijos etapą. Tiesa, kokia pagrindinė jo skirtybė nuo pirmųjų dviejų, dar nėra visuotinai sutarta.

Nemažai autorių teigia, kad trečiosios kartos inovacijų politika turėtų žiūrėti į inovacijų diegimą kaip į ypatingą procesą ir susitelkti į inovacinės veiklos grandinės nagrinėjimą (Quevreux, 2003; Malik ir kt., 2003). Tačiau autorės nuomone, toks požiūris panašus į iki šiol vyraujantį antrosios kartos modelį, tik jį propaguojantys autoriai siūlo labiau kompleksiškai pasižiūrėti į inovacijų politiką. Akivaizdu, kad nagrinėjant inovacinę veiklą kaip procesą vykstantį visoje šalies teritorijoje, visur dar galima rasti tobulinimo rezervų. Ko gero, šia linkme nukreiptos inovacijų politikos tobulinimo galimybės apskritai neišsemiamos.

Tačiau norint kokybiškai pakeisti inovacijų politikos modelį, surasti iš esmės naujus tobulinimo būdus, turbūt perspektyvesnė yra kryptis sutelkta į pačios inovacijos, kaip politikos objekto, sąvokos tikslinimą ir plėtojimą, kartu susitelkiant į tai, kokios rūšies inovacijas valstybė turėtų remti. Ūkio globalizacijos sąlygomis ne tik atskiroms įmonėms, bet ir valstybėms, ypač tokioms mažoms kaip Lietuva, darosi vis svarbiau surasti savo vietą pasauliniame darbo pasidalijime (Vidickienė, 2005). Aiškiai pasirinkta specializacija inovacijų srityje, nuolat keliamas klausimas, kurias inovacijas verta kurti, o kurias geriau įsigyti patentų, licencijų ir kitų intelektualios nuosavybės teisių pavidalu, atrodo gali iš esmės pagerinti šalies ekonominį konkurencingumą dabartinėmis sąlygomis.

Pradėjus gilintis į inovacijų struktūrą, kai kurie atsakymai, atskleidžiantys paslaptingą vienų šalių sėkmę ir kitų nesėkmes, jau buvo rasti. Kad tai padaryti, teko aiškiau apibrėžti pačią inovacijos sąvoką, o taip pat atlikti inovacinės veiklos produkcijos dydžio matavimus, surasti tinkamus matavimo rodiklius. Ypač akivaizdžiai ieškojimai šia kryptimi atsispindi viename iš žinomiausių pasaulyje dokumentų, nagrinėjančių su inovacijų sąvoka ir jų politika susijusius dalykus – “Oslo instrukcijos” (Oslo Manual) trečiajame leidime.

Analizuojant įdiegtas inovacijas, pradžioje buvo vertinama, ar sukurtas produktas naujas pasaulio mastu, regiono mastu ar tik jį sukūrusiai įmonei. Tačiau šis skirstymas ne visada padėdavo įvertinti naujo produkto reikšmę įmonės, valstybės ar regiono konkurencinės galios stiprėjimui. Pvz, kalbant apie paslaugas, dažnai nereikia, kad jos būtu naujos pasauliniu mastu, užtenka, kad paslauga būtų naujovė regione, o kartais tik įmonėje, jei ji turi daug nuolatinių klientų. Todėl pastaruoju metu matuojant naujumą imta naudoti “rinkai naujos produkcijos” terminą, priešpastatant jį terminui “įmonei nauja produkcija”. Tokia klasifikacija padeda daug geriau orientuotis, kiek inovacija naudinga ekonomiškai tiek ją įdiegusiai įmonei, tiek ir visai valstybei.

Analizuojant naujausius Lietuvos vyriausybės inovacijų politikos sprendimus, trečiosios kartos modelio elementų rasti nepavyko. Svarbiausiame pastarojo meto dokumente, reglamentuojančiame Lietuvos inovacijų politiką - Inovacijų versle programoje - 2003-2006 m. laikotarpiui pasirinktos šios politikos priemonių įgyvendinimo kryptys:

  • propaguoti inovacijas, didinti visuomenės sąmoningumą inovacijų srityje;
  • skatinti mokslo ir verslo visuomenės bendradarbiavimą;
  • stiprinti mokslinių tyrimų ir technologijų bazę, didinti jos naudojimo efektyvumą;
  • gerinti inovacijų finansinę aplinką ir plėtoti paramos infrastruktūrą;
  • koordinuoti inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros politiką formuojančių institucijų veiklą, stiprinti jų administracinius gebėjimus.

Jos aiškiai rodo, kad dabartinė Lietuvos inovacijų politika tebesiorientuoja į antrosios kartos modelį.

Be to, nors 2003 m. liepos mėn. Vyriausybės patvirtintoje atnaujintoje Inovacijų versle programoje jau daug dėmesio skiriama išplėstiniam inovacijų sąvokos akcentavimui, inovacijos apibrėžimas čia perkeltas iš senesnės, 2000 m. priimtos Inovacijų versle programos, ir tebėra orientuotas į inovacinės veiklos procesą, jo spartinimą, o tai – svarbiausias antrosios kartos modelio bruožas.

Žingsniu link trečiosios kartos inovacijų politikos modelio taikymo galėjo tapti toks dokumentas kaip “Prioritetinės Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros 2002–2006 metų kryptys”, patvirtintas LR Vyriausybės nutarimu 2002 m. liepos mėn., tačiau jame kalbama tik apie siaurąjį inovacijų supratimą, būdingą pirmosios kartos modeliui, o komercinė šio klausimo pusė palikta nuošalyje.

Norint sukurti Lietuvoje trečiosios kartos nacionalinę inovacijų sistemą, teks sutelkti dėmesį į visą ūkį, nacionaliniu lygmeniu nusprendžiant, kokiose srityse vertėtų siekti specializuotis, o gal net ir pirmauti kitų šalių tarpe, diegiant naujoves, kad tai būtų ne tik prestižiška, bet ir ekonomiškai naudinga. Ir tai nebūtinai turi būti pasaulinio lygio naujovės. Juk dauguma dabartinių ypač gerai ekonomiškai atsiperkančių naujovių pasaulyje sukuriamos ne tiek orientuojantis į aukštąsias technologijas, kiek tobulinant produktus ar taikant kompleksines technologijas tradicinėse ūkio šakose.

Eidama šiuo keliu Lietuva turi daug daugiau galimybių. Todėl dabartinės inovacijų politikos tikslai turėtų būti orientuoti į ilgesnį laikotarpį, nes tik taip galima sėkmingai suderinti esamą pramonės ir kitų ūkio šakų materialinę bazę ir kūrybinį potencialą su remiamomis mokslinių tyrimų kryptimis, o taikomos priemonės turi būti papildytos paramos mechanizmais klasterių formavimui inovacijoms imliose ūkio šakose.

 

Baigiamosios pastabos

Apibūdintieji trys nacionalinės inovacijų politikos modeliai, ypač trečiasis, vis dar tebėra teorinių diskusijų objektas. Praktikoje, tiek daugelio valstybių, tiek ir ES lygmens politikai vis dar dažnai laiko šiuos modelius ne evoliucijos etapais, neišvengiamai keičiančiais vienas kitą, bet skirtingais požiūriais. Konservatyvesnių pažiūrų politikai labiau linkę pritarti, jų supratimu, klasikiniam požiūriui, kurį jie sutapatina su pirmosios kartos modeliu. Taigi, nors daugumoje išsivysčiusių valstybių visos politinės jėgos sutaria dėl būtinumo ekonominėje politikoje esminį dėmesį skirti inovacinės veiklos skatinimui, dėl pačių inovacijų skatinimo strategijų konfliktuojama. Norėtųsi tikėtis, kad Lietuvos politikai sugebės įžiūrėti šiuose skirtinguose požiūriuose neišvengiamos raidos dėsningumus ir naujosiose inovacijų skatinimo programose bus stengiamasi laikytis moderniausio požiūrio, ar bent jau įkomponuoti kuo daugiau inovacijų, skatinančių inovacijas.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad analizuojant inovacijų politikos raidą, kalbama ne apie linijinio proceso etapus, einančius vienas po kito ir, kaip taisyklė, besiskiriančius savo turiniu iš esmės, o apie objekto evoliucijos etapus. Perėjimas į naują evoliucijos etapą reiškia aukštesnę objekto kokybę, kuri pasireiškia sudėtingesniais sugebėjimais, bet kartu nepanaikina ir ankstesniuose evoliucijos etapuose įgytų sugebėjimų. Tokiu atveju toliau pažengęs evoliucijos keliu objektas savyje akumuliuoja visų praeitų etapų patirtį ir sugebėjimus, o ne atmeta senuosius pakeisdamas juos naujais. Mūsų objektas – nacionalinė inovacijų politika - taip pat turėtų būti traktuojamas laikantis šio požiūrio. Taigi netgi taikant trečiosios ar dar tolesnių kartų NIS modelius neturėtų būti ignoruojama ankstesniųjų modelių svarbiausių bruožų svarba, t.y turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio ir pirmosios kartos modelyje akcentuojamoms mokslinių tyrimų išlaidoms, išplečiant jas iki visų išlaidų, susijusių su inovacine veikla, o taip pat verslo sąlygų ir bendro inovacinio klimato valstybėje formavimo priemonėms, kurios akcentuojamos antrosios kartos modelyje.

 

Literatūra

Bloch C. Innovation measurement: present and future challenges. Paper prepared for the Eurostat Conference “Knowledge Economy – Challenges for Measurement” Luxembourg, December 8-9, 2005.

Doing Business in 2005 News Release No. 2005/69/S The World Bank Group http://siteresources.worldbank.org/INTLITHUANIA/Resources/DoingBussPREng.doc

Grabher, G and Stark, D (1997) Organising Diversity: Evolutionary Theory, Network Analysis and Post-socialism//Regional Studies, 31, p. 533-544.

Keraminas A. (2006) Inovacijų politika. Pirmieji MTP žingsniai Lietuvoje//Euroverslo naujienos, Sausis, Nr. 606.

Lundvall, B. A. (ed.) (1992), National Systems of Innovation: Towards a Theory of Innovation and Interactive Learning, Pinter Publishers, London.

Malik K., Glynn S. M., Butler J. and Miles I. D. (2003) Developing Innovation Policies for the Knowledge Economy in Europe//Innovation Management, Policy and Practice, Vol. 5, 2-3, pp. 225-233.

Mariussen E., with contributions from  Hauknes J., Building Third Generation Nordic Innovation Systems, STEP Centre of Innovation Research, Norway/ Nordiska Ministerrådet, Oslo/Köpenhamn. http://holbas.holstebro.dk/is/WPU/query-sh.asp?base=pu&ccl=lfo%3DMariussen%2C%20%C5ge

Metcalfe, S. (1997) Technology Systems and Technology Policy in an Evolutionary Framework, in ‘Technology, Globalisation and Economic Performance’, Archibugi, D. and Michie, J. (eds), Cambridge University Press.

Morgan, K. (1997) The Learning Region: Institutions, Innovation and Regional Renewal//Regional Studies, 31, p. 491-503.

Nelson R. R. (ed.) (1993) National Innovation Systems, Oxford University Press.

Nelson, R. R. and Winter, S. G. (1982) An Evolutionary Theory of Economic Change, Harvard University Press, Cambridge, Mass.

OECD/Eurostat (2005) Proposed Guidelines for Measuring and Interpreting Innovation Data – The Oslo Manual, Third Edition.

Pavitt, K. (2005), The Process of Innovation, in J. Fagerberg, D. Mowery and R.R. Nelson (eds.), The Oxford Handbook of Innovation, Oxford University Press, Oxford.

Quevreux A. Innovation: Main policy challenges for 2004-2010, EU NEWS/ Policy Positions and EU Actors on line, 2003, http://www.euractiv.com/Article?tcmuri=tcm:29-109910-16&type=Interview

Roper, S. (1999) Innovation Policy in Israel, Ireland and the UK: An Evolutionary Perspective, mimeo, NIERC, Belfast.

Tsipouri L., Papadakou M. (2004) //The MONIT project, Chapter 1. http://www.oecd.org/dataoecd/1/48/35734108.pdf

Vidickienė D. (2005) Regiono inovacijų strategijos vertinimo sistema//Žinių vadyba: Europos regionų patirtis ir problemos, Vilnius, Naujos ekonomikos institutas.


RIS vertinimo sistemos konstravimo principai
member of AIVAWEB
© 2003-2018, Aiva Sistema