NAUJOS EKONOMIKOS INSTITUTAS
Svetainės struktūra

Straipsniai
Įmonės veiklos vertinimas
Besimokantis regionas


 

BESIMOKANTIS REGIONAS – NAUJAS REGIONINĖS PLĖTROS KONTEKSTAS

 

  Irmgarda Kasinskaitė

 

Ilgą laiką buvo laikomasi nuostatos, kad tam tikri ekonominiai veiksniai, žemės ūkis, demografinė padėtis, vietinių gyventojų užimtumo lygis, gamtiniai ištekliai, transporto ir kai kurių būtinų telekomunikacijų infrastruktūra yra vieni iš esminių rodiklių, nulemiančių ne tik regioninės plėtros politinius instrumentus, bet ir mokslinių diskusijų spektrą. Tačiau besimokančio regiono samprata susidomėję įvairių mokslo krypčių atstovai gerokai praplėtė regioninės plėtros studijų spektrą (Dawkins, 2003). Greta mokslinių diskusijų, daugelio ES šalių vyriausybės, linkusios vykdyti individualią regioninę politiką, šiuo metu peržiūri regionines politikas, taikomas priemones, jų efektyvumą ir naudingumą skatinant ir įgyvendinant plėtros procesus regionuose.

Kokie veiksniai paskatino mokslo atstovus ir visuomenės veikėjus susidomėti besimokančio regiono tematika?

Atlikus išsamią mokslinės ir praktinės literatūros analizę galima išskirti šiuos pagrindinius veiksnius, skatinančius mokslinius-praktinius debatus besimokančio regiono tematika:

Didėjantys regioniniai skirtumai ES viduje ir bendros pastangos spręsti regioninės plėtros klausimus. ES yra viena labiausiai klestinčių ekonominių erdvių pasaulyje, tačiau skirtumai tarp atskirų šalių yra ryškūs, o tarp atskirų regionų – stulbinantys. Tam tikrais ES kūrimosi etapais (1945–1980) atskiros Vakarų Europos šalys vykdė pavienes regioninės plėtros programas, tarpusavyje dažniausiai nederintas, be to, daugelį šių programų rengė centrinės valdžios institucijos, menkai atsižvelgdamos į vietinius regioninius poreikius ir skirtumus (Heidenreich, 2003; Davies, 2002; Clout, 1987; ir kiti). Tai iš dalies nulėmė daugelį dabartinių regioninių skirtumų. Poreikis bendrai spręsti regioninės politikos klausimus atsirado tuomet, kai pradėjo ryškėti skirtumai tarp atskirų ES šalių ir aštrėjant tarptautinei konkurencijai. Tuomet kilo idėja suvienyti atskirų šalių pastangas, patirtį, finansinius išteklius ir siekti spartesnių plėtros procesų regionuose. Būtina pažymėti ir tai, kad skirtumai tarp šalių ir regionų dar labiau išryškėjo atsiradus informacijos ir komunikacijos technologijoms ir joms plačiai paplitus ne tik geografiškai, bet ir skirtingose socialinės-ekonominės veiklos srityse. Dar 1970-aisiais kai kuriuose ES erdvės regionuose buvo pastebėti pirmieji „informacijos turtingumo ir neturtingumo“ požymiai, kurie laikui bėgant tapo dar aiškesni ir gilesni. Miestai ir labiau urbanizuotos vietovės tapo centrais, turinčiais išskirtinį informacinį aprūpinimą.

Visuomenės demokratėjimo tendencijos. Daugelis regionų susiduria su didelėmis gyventojų užimtumo problemomis, ypač sumažėjus žemės ūkio svarbai, negatyviomis demografinėmis tendencijomis (gyventojų užimtumas ir senėjimas), nepakankama švietimo kokybe, kitomis teisinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis problemomis. Tačiau kai kurių ES šalių vyriausybės, siekdamos spartesnių regioninės plėtros procesų, protekcionistinę veiklą, atsakomybę ir išteklių valdymą perduoda regionų vietinėms valdžios institucijoms. Šis naujas teritorinio atvirumo reiškinys padėjo kai kuriems regionams pasiekti įspūdingų regioninės plėtros rezultatų (Rallet, OECD / IDR, 2001; Bartollini, 2000; Larsen, 1999; ir kiti).

Vietinių bendruomenių įtraukimas į regioninės plėtros procesus. Kai kurios teritorinio atvirumo ir decentralizacijos iniciatyvos pakeitė anksčiau vyravusią centralizuotą regioninę politiką. Naujas regioninės plėtros požiūris padeda sutelkti vietines bendruomenes, skatina dalyvauti regioninės plėtros debatuose, įtraukia visus bendruomenės narius aktyviai spręsti bendras problemas. Daugelis mokslininkų ir praktikų (Gurstein, 2002; Science for Global Insight, 2002; ir kiti) pažymi, kad vietinių bendruomenių įtraukimas ir aktyvus dalyvavimas įvairiuose socialiniuose, ekonominiuose ir politiniuose debatuose yra vienas pagrindinių regioninę plėtrą ir pokyčius skatinančių veiksnių. Todėl itin svarbu atkreipti dėmesį į pilietinių ir mokymosi partnerystės tinklų kūrimą ir palaikyti juos, efektyviai panaudojant IKT. Vietines bendruomenes būtina ne tik informuoti apie naujas regionines iniciatyvas, turimus išteklius, numatomas reformas, bet ir pateisinti bendruomenių narių lūkesčius, tenkinti jų poreikius, įtraukti į mokymosi procesus kaip į socialinį dalyvavimą.

Technologinė pažanga ir plėtrą ribojantys veiksniai. Pažymėtina, kad pastaraisiais metais sparti technologinė plėtra ir jos įtaka visuomenės raidai sudomino daugelį įvairių mokslo sričių atstovų (Burnett, Marshall, 2003; Borgman, 2003; Thussu, 2000; ir kiti) ir visuomenės veikėjų. Nuo 1980-ųjų Europos Komisija pradėjo plėtoti naujas veiklos rūšis bei iniciatyvas, teikti įvairiapusišką paramą kuriantiems europinės „informacijos visuomenės“ viziją. Jau tuomet buvo pastebėta, kad IKT teikia ne tik naujų veiklos galimybių, bet atskleidžia pirmuosius atsilikimo padarinius ir apribojimus, kai kurių socialinių grupių „technologinės baimės“ apraiškas. Teigiama, kad tokiu atveju reikalinga „technologinė ideologija“, kuri įrodytų visuomenei technologijų tinkamumą ir naudingumą (Burnett, Marshall, 2003, p. 9). Kad sumažėtų diskusijų apie „technologijų fundamentalumą visuomenei“ reikia pateikti daugiau praktinių idėjų, kaip adaptuotis, plėsti ir integruoti naujas technologijas, bei svaresnių įrodymų apie IKT svarbą regiono plėtros procesams (Gibbs, 2001; Rallet, OECD/IDR, 2001; Castells, 1989; ir daugelis kitų). Iš principo, efektyvus IKT panaudojimas gali skatinti naujų veiklos rūšių, kompanijų bei darbo vietų sukūrimą, didesnį produktų ir paslaugų asortimentą. Regioniniu kontekstu svarbu, kad vietinės bendruomenės įgytų reikiamų įgūdžių ir patirties efektyviai naudotis IKT teikiamomis galimybėmis įvairiose veiklos ir gyvenimo srityse, t.y. IKT turėtų tapti integruota regioninės politikos dalimi.

Sėkmingi regioninės plėtros atvejai. Nepaisant daugelio teritorinių-geografinių, technologinių, žmogiškųjų išteklių, kalbinių ir kitų apribojimų, kai kurie regionai vis dėlto tampa pirmaujantys, sugeba prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių aplinkos sąlygų, efektyviai panaudoja vietinius išteklius ir sukuria naujų. Daugelis autorių (Boekema, Morgan, Bakkers, Rutten, 2000; Larsen, 1999; Florida, 1995; OECD, 2001) nurodo, kad visi šie regionai, siekdami tvarios plėtros, rengia įvairius interaktyvius mokymosi procesus, kuria ir diegia naujoves bei kūrybiškai naudojasi IKT galimybėmis. Be to, didžioji dalis pirmaujančių regionų dažnai peržiūri veiklos strategijas ir jų efektyvumą, rengia naujus plėtros projektus ir jiems būtiną dokumentaciją, stiprina bendradarbiavimą ir partnerystę, per tinklo struktūras įtraukdami visus socialinius-ekonominius veikėjus į regiono plėtros veiklų įgyvendinimą.

Tokį aktyvų visuomenės ir mokslo veikėjų susidomėjimą lėmė didėjanti skirtingų mokslinių-praktinių krypčių, tendencijų ir požiūrių įvairovė, pabrėžianti inovacinius ir žinojimo plėtros procesus, žmogiškųjų išteklių svarbą ir kitus socialinius, technologinius, politinius, kultūrinius bei komunikacinius ir informacinius aspektus, keičiant tradicines, tik ekonominiais laimėjimais besiremiančias, regioninės plėtros nuostatas.

Besimokančio regiono samprata      

XX amžiaus pabaigoje tapo aišku, kad tradiciniai ištekliai užleidžia vietą naujiems – informacijai ir žinioms. Greta filosofų, kitų mokslų atstovų, visuomenės veikėjai bei verslo atstovai įvertino šių dviejų išteklių įtaką ir svarbą kuriant naujas valdymo priemones ir metodus, kurie pagerintų šalies, regiono, organizacijos veiklą konkurencinėmis sąlygomis (Venzin, von Krogh, Roos, 1998; Prusak, Davenport, 1998; Edvinson, Malone, 1997; Stiglitz, 2002; ir daugelis kitų). Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad žinios yra plėtrą ir sėkmę lemiantis veiksnys, naujas veiklos išteklius, kuris turėtų būti nuosekliai ir išmintingai valdomas visuose lygmenyse. Be abejo, spartų ir visuotinį informacijos bei žinių pripažinimą skatino technologinė pažanga, ypač IKT ir platus jų pasklidimas beveik visose srityse. IKT pakeitė nusistovėjusias erdvės ir laiko kategorijas, suteikė naujų galimybių perduoti, skleisti, sistemiškai apdoroti, saugoti įvairiose laikmenose informaciją ir žinias, gerokai sumažinant finansines išlaidas. IKT yra viena iš nedaugelio inovacijų, tapusių esminėmis šiuolaikinės visuomenės technologijomis. Deja, globalizacijos procesai, kaip neišvengiama būtinybė, ir IKT plėtra vieniems žada nepriklausomybę ir naujas galimybes, kitiems – priešingai – atsilikimą ir nuosmukį. Šis visuotinis reiškinys tampa suvienijimo ir atskyrimo priežastimi, t. y. vienija galinguosius, turinčius politinę ir ekonominę galią, išskiria juos iš tų, kurie neturi galios ir reikiamų išteklių (UNDP, 2002).

Taigi pastaruoju metu atsiranda vis daugiau mokslinių-praktinių požiūrių, pabrėžiančių besimokančios visuomenės, organizacijos, bendruomenės, individo ir galiausiai regiono formavimosi būtinybę. Regioninės plėtros klausimais domisi daugelis įvairių mokslo krypčių atstovų, tačiau didžiausią reikšmę turėjo 1990-aisiais pasirodę moksliniai darbai ekonominės geografijos, inovacijų vadybos, organizacijų tematika.

Analizuojant besimokančio regiono sampratą būtina pažymėti, kad yra daugybė besimokančio regiono studijų ir bandymų apibrėžti terminą bei sujunti įvairius dalykinius ir multidisciplininius požiūrius į vieną teoriją. Kai kurie autoriai (Boekema, Morgan, Bakkers, Rutten, 2000) siūlo sutelkti pastangas ir kurti greičiau besimokančio regiono paradigmą nei visus mokslinius ir praktinius aspektus, požiūrius ir perspektyvas apimančią teoriją. Beje, besimokančio regiono paradigmos skeptikai teigia, kad kiekvienas regionas ir taip dalyvauja kompleksiniame ir dinaminiame procese, kai visi veikėjai, susiję su konkrečia geografine erdve (regionu), vienaip ar kitaip dalyvauja interaktyviuose mokymosi procesuose. Deja tik kai kurių regiono veikėjų dalyvavimas kai kuriuose mokymosi procesuose yra viena iš būtinų, bet nepakankamų regioninės plėtros sąlygų. Regioninis mokymasis tik iš dalies papildo besimokančio regiono paradigmą, tačiau nesiremia sistemine žinojimo vadyba regione.

Iš principo, besimokantį regioną reikėtų suvokti kur kas platesniame kontekste kaip visumą priemonių, skirtų skatinti ekonominę plėtrą regione efektyviai išnaudojant vietinius išteklius bei naujas galimybes. Ši sąvoka apibūdina skirtingus regiono socialinius-ekonominius veikėjus, gyvenančius regiono miestuose, kaimuose ir atokesnėse vietovėse, tačiau įtrauktus į interaktyvias mokymosi veiklas (ne vien linijines-formalias, apimančias formalaus švietimo ir lavinimo institucijų veiklą). Svarbu, kad regiono plėtra – kolektyvinis visų veikėjų procesas, kurie suinteresuoti gerais plėtros laimėjimais. Be abejo, efektyvų mokymą ir partnerystę nulemia individualios kiekvieno regiono sąlygos:

  • istoriniai plėtros veiksniai;

  • veikėjų sąveikos ir bendravimo modeliai;

  • socialinės ir kultūrinės vertybės;

  • turimi ištekliai (apčiuopiami ir neapčiuopiami) bei prieiga prie jų (ypač prie įvairių žinių tipų ir informacijos šaltinių);

  • organizaciniai gebėjimai generuoti žinias ir inovacijas, bendradarbiavimas, tarpusavio pasitikėjimas;

  • institucinis pagrindas apimant regiono restruktūrizacijos procesus;

  • efektyvus žinių ir IKT panaudojimas sprendžiant regionines problemas. 

Taigi besimokantis regionas – besikeičiančios plėtros suvokimo fizinė išraiška, kurią siekiama paaiškinti ir įgyvendinti per įvairius ekonominius, socialinius, kultūrinius, politinius ir technologinius plėtros procesus pabrėžiant interaktyvaus mokymosi ir IKT svarbą.

 

Veiksniai, skatinantys besimokančio regiono formavimosi procesus

Atliekant išsamią įvairių mokslinių ir praktinio pobūdžio leidinių apžvalgą bei interneto paiešką besimokančio regiono tematika pastebima, kad skirtingų regioninės plėtros intervencijų poveikio ir pagrįstumo tyrimui ir įvertinimui reikia laiko. Požymiai ir padariniai, atskleidžiantys regiono socialinių-ekonominių veikėjų konkurencingumą ir skirtingų priemonių naudingumą, tampa aiškesni tik po tam tikro laikotarpio. Kai kuriais atvejais sėkmingų regioninės plėtros intervencijų pagrįstumas išryškėdavo po 14, ar net po 22 metų, t. y. po ilgalaikio regioninio plėtros tęstinumo ir stabilumo. Lietuvos kontekstu aiškių ir laiko patikrintų “geros praktikos” prototipai tik formuojasi, todėl apžvelgti besiformuojančių, besimokančių Lietuvos regionų sėkmingus plėtros valdymo modelius ir įvertinti IKT reikšmę galima tik iš dalies. Todėl buvo nuspręsta atlikti jau visuotinai pripažintų ir gerų plėtros rezultatų pasiekusių besimokančių regionų “atvejo” kokybines studijas kai kuriuose ES regionuose. Pranešime pateikiamos vis dar atliekamo kokybinio tyrimo ir ekspertinių interviu pirminės išvados ir komentarai:

Plėtros modelių įvairovė ir individualių regiono savybių ir sąlygų reikšmė. Visi be išimties analizuoti besimokančių regionų atvejai patvirtina prielaidą, kad, siekiant sukurti besimokantį regioną, negalima tikėtis vienareikšmių ir visais atvejais tinkamų regioninės plėtros modelių. Regionai, turintys skirtingas startines pozicijas, renkasi skirtingus regioninės plėtros modelius, kuriuos inicijuoja skirtingi socialiniai-ekonominiai veikėjai, naudojantys skirtingas priemones. Tai vyksta todėl, kad kiekvienas regionas turi labai individualias sąlygas: socialinius-ekonominius veikėjus, istorines bei politines, gamtines sąlygas, socialines ir regionines struktūras, kultūrinius ypatumus kaip identiškumas ir mentalitetas bei technologinius laimėjimus. Nors sąlygos ir skiriasi, vis dėlto pastebimi keli pasikartojantys dėsningumai.

Teritorinio atvirumo ir decentralizacijos tendencijos politiniame lygmenyje.  Daugelis  besimokančio regiono atvejų studijų parodo, kad nacionalinis kontekstas, ypač nacionalinių valdžios institucijų vaidmuo, gali būti svarbus regioninės plėtros skatintojas, turint omenyje, kad daugelio regionų plėtros iniciatyvų pradžia sutampa su “teritorinio atvirumo” įsigalėjimu, kitaip tariant, prasidėjus decentralizacijos procesams, kai buvo sumažinta protekcionistinė veikla ir suteikta daugiau atsakomybės vietinėms regionų valdžios institucijoms. Kai kuriais atvejais regioninės valdžios institucijos parengė būtinus strateginius dokumentus, skatino ir įgyvendino naujas iniciatyvas, efektyviai bendradarbiavo su kitais regiono veikėjais. Taigi vietinės valdžios institucijos tapo regioninės plėtros inžinieriais (Bellinni, 2001), skatinančios kolektyvinius mokymosi procesus per organizacinius verslo, politinius ir mokymosi tinklus, aljansus, atlikdamos tinklų koordinavimo funkcijas. Todėl regione turėtų būti skleidžiama inovacijas ir permainas palaikanti kultūra, skatinanti nuolatinius mokymosi procesus ir efektyvų IKT panaudojimą.

Institucinės-technologinės infrastruktūros sukūrimas ir stiprinimas. Siekiant įgyvendinti besimokančio regiono idėją praktiškai, pavienių ir nesisteminių regioninės plėtros procesų bei juos inicijuojančių ir palaikančių socialinių-ekonominių veikėjų neužtenka. Visais atvejais pabrėžiama būtinybė sukurti institucinę-technologinę infrastruktūrą, kuri apimtų visas regione funkcionuojančias institucijas ir technologinės infrastruktūros plėtrą. Institucinę-technologinę infrastruktūrą reikėtų suvokti ne kaip statinę, o atvirkščiai, nuolat besikeičiančią, reaguojančią į išorinius ir vidinius pokyčius – socialinio konteksto transformacijas, kurios apima tiek institucinį regiono pagrindą, tiek ir būtiną informacinę infrastruktūrą. Ne vienas autorius pažymi, kad nepaprastai svarbu ne tik stiprinti institucinę bazę, steigti naujas įstaigas, atsakingas už regioninę plėtrą, partnerystę ir bendradarbiavimą (regioninės plėtros agentūros), inovacijas palaikančias institucijas (inovacijų centrus, technologinius parkus ir t.t.), bet plėtoti technologinę infrastruktūrą regione.  Pastaraisiais metais ES ir Lietuvoje buvo inicijuota nemažai progresyvių programų ir projektų, kurie pagerino technologinę infrastruktūrą regionuose; lengvinama prieiga prie interneto, steigiami bendruomenės informacijos centrai, atnaujinamos mokymo programos ir pan. Siekiama plėtoti tinklo struktūras, per kurias veikėjai tarpusavyje galėtų perduoti žinias ir dalytis informacija. Svarbu, kad būtų garantuota nevaržoma ir laisva prieiga prie žinių – tai viena pagrindinių regioninės plėtros sąlygų. Todėl neatsitiktinai kai kuriose ES šalyse vietinėms valdžios institucijoms suteikiamos brokerių funkcijos (Morgan, 1997). Tokias funkcijas dar gali atlikti regioniniai inovacijų centrai, verslo inkubatoriai, remiantys ir skatinantys įvairias regioninės plėtros iniciatyvas. Organizaciniu lygmeniu tokias funkcijas paprastai atlieka “žinių darbuotojai”, padedantys efektyviai valdyti organizacinius žinių išteklius. Taigi institucinės-technologinės infrastruktūros sukūrimas ir stiprinimas palengvina plėtros procesus ir kurį laiką turi teigiamą poveikį, tačiau regioninės plėtros savaime nesukurs nei vietinės valdžios institucijos ar regioninės plėtros agentūros, inovacinius procesus palaikančios institucijos, nei gerai išplėtota technologinė infrastruktūra, prieiga prie informacijos ir žinių šaltinių, jei visos šios iniciatyvos neras atsako tarp vietinės bendruomenės. Millward (2003) teigia, kad daugelio šalių vyriausybės ir vietinės valdžios institucijos neretai pernelyg koncentruojasi į institucinės-technologinės infrastruktūros sukūrimą, o pasiekusios gerų rezultatų tuo pasitenkina.

Vietinės bendruomenės: reikiamų žinių, įgūdžių ir patyrimo įgijimas. Kaip jau minėta, neužtenka institucinės-technologinės infrastruktūros regione tam, kad regionas taptų besimokančiu regionu. Būtina, kad vietinė regiono bendruomenė – regiono gyventojai – įgytų reikiamų žinių ir patirties veikti nuolat besikeičiančiomis sąlygomis ir būtų pajėgūs kūrybingai išnaudoti naujas galimybes. Manoma, kad būti efektyviems reikia viso komplekso įgūdžių (kritinis mąstymas, kūrybingumas, komandinis darbas ir komunikaciniai įgūdžiai, tarpkultūrinė kompetencija, kompiuterinis raštingumas ir kt.). Vien sutelkus dėmesį į infrastruktūros gerinimą, situacija nepagerės, jei vietinė bendruomenė neturės galimybių įsitraukti į interaktyvius mokymosi procesus. Būtina pabrėžti ir tai, kad skirtingoms socialinėms grupėms (pagyvenusio amžiaus žmonėms, moterims, jaunimui, neįgaliesiems ir pan.) reikia skirtingų požiūrių ir intervencijų.

Strateginė partnerystė, aljansai, tinklai. Beveik visose besimokančio regiono atvejo studijose pastebima sutelktas dėmesys į visų regiono socialinių-ekonominių veikėjų strateginę partnerystę, aljansus ir tinklo struktūrų kūrimą. Paprastai naujo tinklo struktūros atsiranda, kai suvokiama partnerystės ir bendradarbiavimo reikšmė, pasitikėjimo, bendruomenės socializacijos procesų, regiono plėtros bendresnių tikslų svarba. Tenka pastebėti, kad veikėjai, burdamiesi į strateginius aljansus, dažniausiai siekia įgyti priėjimą prie skirtingų žinių tipų, daugiau patirties. Paprastai institucijos specializuojasi vienoje ar keliose srityse, turinčiose ir kuriančiose specializuotas žinias ir kompetenciją, kad tai padėtų įgyti konkurencinį pranašumą. Todėl dažnai regioninės institucijos kuria teritorines klasterių struktūras, pasinaudodamos teritorinio artumo pranašumu (Lawson, Lorenz, 1999) tam, kad įgiję žinių ir patirties iš kitų tinklo struktūros partnerių, galėtų efektyviau mobilizuoti išteklius bendroms veikloms atlikti per naujai sukurtas plėtros koalicijas, aljansus ir tinklus. Šiuo atveju IKT palengvina  veikėjų tarpusavio bendravimą.

Savirealizavimas – konceptualizacija. Daugumoje apžvelgtų “atvejo” studijų pabrėžiama, kad mokymasis visų pirma siejamas su individualiu procesu, kurį paprasčiau ir efektyviau pavyksta valdyti įvairioms formalaus švietimo institucijoms ar bendrai organizaciniuose lygmenyse, kurių specializuoti asmeniniai santykių rinkiniai atsiranda dėl bendro tikslo ir iškeltų uždavinių organizavimo. Tuo tarpu regiono kontekstu kolektyvinio mokymosi procesai ir dalyvavimas juose apima visus ontologinius žinių vadybos lygmenis (individualų, grupių, organizacinį), visų dalyvių organizacinius sugebėjimus, jų patyrimą rinkti, analizuoti, saugoti, skleisti informaciją ir žinias, bendrai suvokiant regioninės plėtros svarbumą. Tai reiškia, kad pavieniai, individualūs, dažnai pragmatiniais ar ekonominiais interesais besiremiantys individų, grupių ir organizacijų tikslai užleidžia vietą bendresniems regioninės bendruomenės plėtros tikslams ir uždaviniams įgyvendinti. Visi regiono socialiniai-ekonominiai veikėjai sutartinai, per kolektyvinius mokymosi procesus, kuria naują kontekstą – besimokantį regioną – suvokdami tarpusavio sąveikos svarbą, priklausomybę bendruomenei, pasitikėjimą ir savirealizaciją.

Baigiamosios pastabos

Taigi besimokančio regiono paradigma siejama su ilgalaike socialine, ekonomine, politine ir technologine plėtra, kuri apima įvairius mokymosi derinius ir unikalias kiekvieno regiono savybes bei sąlygas siekiant pagerinti gyvenimo lygį ir kokybę regione. Svarbu, kad nacionalinės ir regiono plėtros socialiniai-ekonominiai veikėjai efektyviai bendradarbiautų tarpusavyje, kurtų ir stiprintų institucinę-technologinę infrastruktūrą, padėtų bendruomenės nariams įgyti reikiamų įgūdžių ir patirties, burtųsi į interaktyvios mokymosi partnerystės struktūras ir derintų darbines veiklas tam, kad būtų sukurtos prielaidos naujam regiono plėtros etapui.

Iš principo, visi regionai turi bendrą susitarimą remti inovacijas ir interaktyvius mokymosi procesus, efektyviai panaudoja IKT. Būtina pažymėti, kad IKT nėra tik vietinės infrastruktūros gerinimo priemonė ar efektyvi priemonė, bet ir neatsiejama regioninės politikos dalis, galinti daryti įtaką daugeliui regioninės plėtros aspektų.


Literatūra

 BARTOLINI, S. (2000). Old and New Peripheries in the European Processes of Territorial Expansion. [interaktyvus]. Working paper, No. 2000/153, Florence. [žiūrėta 2004-11-11]. Prieiga per internetą: <http://www.march.es/NUEVO/IJM/CEACS/PUBLICACIONES/WORKINPAPERS/archivos/2000_153.pdf>

BOEKEMA, F., MORGAN, K., BAKKERS, S., RUTTEN, R. (2000). Knowledge, Innovation and Economic Growth. The Theory and Practice of Learning Regions. Edward Elgar Publishig: Cheltenham.

BORGMAN, C.L. (2003). Nuo Gutenbergo iki globalios informacijos infrastruktūros. Kaunas: Poligrafija ir Informatika.

BURNETT, R., MARSHALL, P.D. (2003). Web Theory. An Introduction. London and New York: Routledge Taylor and Francis Group.

CASTELLS, M. (1989). The Information City: Information Technology, Economic Restructuring and Urban-Regional Process. Oxford: Blackwell.

 CLOUD, H. D. (1987). Regional Development in Western Europe. 3 Edition. London: David Fulton Publishers.

 DAVENPORT, T. H., PRUSAK, L. (1998). Working Knowledge. How Organizations Manage What They Know. Harvard: Harvard Business School Press.

 DAVIES, N. (2002). Europa. Istorija. Vilnius: Vaga.

 DAWKINS, C. J. (2003). Regional Development Theory: Conceptual Foundations, Classic Works, and Recent Developments. Journal of Planning Literature, Vol. 18 (2), pp. 131-172.

EDVINSSON, L., MALONE, M.S. (1997). Intellectual Capital. London: HarperCollins Publisher, Inc.

 FLORIDA, R. (1995). Towards the learning region. Futures, Vol. 27 (5), pp. 527-536.

GIBBS, D. (2001). Harnessing the Information Society? European Union Policy and Information and Communication Technologies. European Urban and Regional Studies, Vol. 8 (1), pp. 73-84.

GURSTEIN, M. (2002). Flexible Networking, Informatikon and Communication Technology and Local Economic Development. [interaktyvus]. FirstMonday. Vol. 4 (2).  [žiūrėta 2004-08-02]. Prieiga per internetą: http://www.firstmonday.org/issues/issues4_2/index.html

HEIDENREICH, M. (2003). Regional inequalities in the enlarged Europe. Journal of European Social Policy. London: SAGE Publications, Thousand Oaks and New Delhi, Vol 13 (4), pp.313-333.

HOFMAIER, B. (2001). Learning regions – concepts, visions, and examples. [interaktyvus]. Conference paper Halmstad University College, 9-11 May 2001.  [žiūrėta 2003-10-07].
Prieiga per internetą: htttp.www.hh.se/hss/Papers/papers/hofmaier.pdf  

LARSEN, K. (1999). Learning cities: the new recipe in regional development. [interaktyvus]. OECD Observer, August, p. 73. [žiūrėta 2004-05-18]. Prieiga per internetą: http://www.oecdobserver.org/news/

 MILLWARD, P. (2003). The Grey Digital Divide: perception, exclusion and barriers of access to the Internet for older people. [interaktyvus]. FirstMonday. Vol. 8 (7).  [žiūrėta 2004-12-10]. Prieiga per internetą: http://firstmonday.org/issues/issues8_7/millward/index.htmls

 MORGAN, K. (1997). The Learning region: Institutions, innovation and regional renewal. Regional Studies, July 31 (5). ABI/INFORM Global, pp. 491-503. 

 OECD (2001). Cities and Regions in the New Learning Economy. Paris: OECD Publications.

RALLET, A. (2002). The Role of Information and Communication Technology in Local Development: Prospective Analysis of the Case of the Ile de France region. OECD / IDR. Learning to innovate: Learning Regions. Vol. I, 2000, Vol. 13.

 SCIENCE FOR GLOBAL INSIGHT (2002). European Rural Development. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004-09-23]. Prieiga per internetą: http://www.iiasa.ac.at/Research/ERD/RC/intro_1.html

 STIGLITZ, J. (2002). Globalization and its discontents. London: Penguin Group.

THUSSU, D.K. (2000). International Communication: Continuity and Change. London: Arnold.

UNDP (2002). Human Development Report. Developing democracy in a fragmente world. New York and Oxford: Oxford University Press.

 von KROGH, G., ROOS, J., KLEINE, D. (1998). Knowing in Firms. Understanding, Managing and Measuring Knowledge. London: Sage Publications. 


1 Kokybinis tyrimas „ES besimokantys regionai: formavimosi prielaidos ir būtinos sąlygos, naudojant naujas informacijos ir komunikacijos technologijas“. Pranešime pateikiamos pirminės vis dar atliekamo tyrimo išvados sekančiuose regionuose: Tiuringija (Vokietija), Vienne (Prancūzija), Oresund (Švedija, Danija), Kent-Thames-side (Didžioji Britanija), Shannon (Airija), Helsinkis, Espoo, Vantaa (Suomija), Emilia-Romagna (Italija), Andalūzija (Ispanija), Saksonija (Vokietija), Notingemas (Didžioji Britanija).


Lietuvos inovacijų politikos raida
RIS vertinimo sistemos konstravimo principai
member of AIVAWEB
© 2003-2012, Aiva Sistema